){kind=link}
){kind=link}
){kind=link}
Dactylorhiza incarnata · raudonoji gegūnė
and Dactylorhiza incarnata subsp. ochroleuca (ir gelsvoji gegūnė) Šilėnų pažintinis takas, Orchidėjų pelkė
- Orchis incarnata L.
- early marsh-orchid
- Fleischfarbenes Knabenkraut, Steifblättriges Knabenkraut
- raudonoji gegūnė
- stāvlapu dzegužpirkstīte
- kukułka krwista, stoplamek krwisty, storczyk krwisty
- en.wikipedia.org/wiki/Dactylorhiza_incarnata
- luontoportti.com/en/t/1972/early-marsh-orchid
- naturespot.org/species/early-marsh-orchid
- first-nature.com/flowers/dactylorhiza-incarnata.php
- orchidsofbritainandeurope.co.uk/Dactylorhiza%20incarnata.html
- gbif.org/species/8248593
It is a perennial, temperate-climate species of orchid generally found growing in wet meadows, and generally on base-rich soils. The species occurs widely in Europe and Asia from Portugal and Ireland east to Siberia and Xinjiang.
There are several subspecies and also hybrids, rendering the identification of this species more difficult, but typically, the flowering spike is robust with a hollow stem, 25–60 cm tall, and bearing up to 50 flowers. Plants grow to a height of from 15 to 70 cm. The 4–7 erect yellowish-green leaves are hooded at the tip. The inflorescence is 4–12 cm long, with up to 50 blooms. The labellum appears long and narrow, since its sides are strongly reflexed (folded back). The tip is shallowly three-lobed. The flower is often flesh-coloured (the meaning of incarnata) and the labellum normally has loop-shaped markings. The flowering period is from May to mid-July, dependent on latitude and subspecies.
Žemiau citatos iš: Gudžinskas, Zigmantas & Ryla, Mindaugas. (2006). Lietuvos gegužraibiniai (Orchidaceae) – Orchids (Orchidaceae) of Lithuania. 10.13140/2.1.5021.0883.
Raudonoji gegūnė paplitusi beveik visoje Europoje, išskyrus arktines sritis. Europos pietryčiuose ir Viduržemio pajūrio regione, apimančiame ir Šiaurės Afriką, ji labai reta. Azijoje rūšies arealas nusitęsia iki Mongolijos ir Kinijos šiaurės vakarų. Tinkamose buveinėse raudonoji gegūnė aptinkama visoje Lietuvoje, bet kai kuriose šalies dalyse dėl buveinių stygiaus ji reta. Rūšis į saugomų augalų sąrašus įtraukta nuo 1962 m., o 2000 m. ji įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Raudonoji gegūnė iš kitų Lietuvoje aptinkamų genties rūšių išsiskiria bene didžiausia vidurūšine įvairove (RYLA, 2003). Raudonosios gegūnės auga įvairių tipų buveinėse: drėgnose ir šlapiose pievose, žemapelkėse ir liūnuose, aukštapelkių pakraščiuose, neretai aptinkamos antropogeninės kilmės buveinėse – pakelių ir melioracijos grioviuose, karjeruose.
Tipinio porūšio raudonosios gegūnės nuo kitų porūšių skiriasi blyškiai violetiniais žiedais, žaliomis arba labai blyškiai, kartais tik pakraštyje rausvomis apatinėmis pažiedėmis ir tokios pat spalvos viršutine stiebo dalimi. Augalai palyginti stambūs, kresni, gana plačiais, dažniausiai 2,5–4 cm pločio, trikampio formos lapais. Jie žydi anksčiau negu kitų porūšių raudonosios gegūnės (RYLA, 2001, 2003). Tokius augalus P. SNARSKIS (1963) išskyrė į atskirą varietetą (Orchis incarnata L. var. platyphylla Snarskis). Tipinio porūšio raudonosios gegūnės dažniausiai auga drėgnose trąšiose pievose ir maisto medžiagų turtingose žemapelkėse. Jos gana atsparios antropogeniniam poveikiui, todėl auga pašlaitėse, ganyklose esančiuose pažemėjimuose, įsikuria karjeruose, pakelėse, nusausintuose durpynuose ir kitose drėgnose buveinėse, dažnai kartu su taip pat maisto medžiagų turtingą dirvožemį mėgstančia baltijine gegūne (Dactylorhiza baltica).
Visų porūšių raudonosioms gegūnėms, taip pat giminingoms raibajai (D. cruenta) ir gelsvajai (D. ochroleuca) gegūnėms, būdingi gelsvo atspalvio lapai, kurie plačiausi ties pagrindu, o viršūnės link pamažu siaurėja. Kitų grupių gegūnių lapai tamsiai žali arba melsvai žali ir plačiausi būna ties viduriu ar aukščiau jo (RYLA, 2003). Neretai pasitaiko tarpinius požymius turinčių individų ir juos būna sunku priskirti prie kurio nors porūšio.
Raudonosios gegūnės Lietuvoje kol kas dar gana dažnos, tačiau sparčiai mažėja jų natūralių buveinių. Antropogeninėse buveinėse įsikūrusios populiacijos paprastai būna trumpaamžės ir per kelerius metus išnyksta.
‥
0 comments
Add a comment