Scleranthus perennis · daugiametė klėstenė
Prieš keletą metų sausoje smėlėtoje pievoje radau nedidelį gvazdikinių šeimos augaliuką:
5-15 cm aukščio daugiametis pilkai žalias puskrūmis. Žiedeliai smulkūs: 3-5 mm, penkianariai, bekočiai, dvistypiuose žiedynuose, žalsvi, nes be žiedlapių, jų vietoje žali taurėlapiai baltais krašteliais. Lapai yliški, priešiniai, stiebas kerojasi nuo pat pat sumedėjusio pagrindo. Paplitęs Mažojoje Azijoje, Europoje, smulkiau aprašytas Vikipedijoje. Skaitydamas sužinojau seną istoriją, kurią verta papasakoti. Daugiametė klėstenė (lenkiškai czerwiec trwały) – pagrindinis lenkinio košenilio Porphyrophora polonica (lenkiškai czerwiec polski) mitybinis augalas. Nuo antikos laikų iš šio skydamario lervų buvo gaminamas raudonas karmino pigmentas.
Porphyrophora polonica · lenkinis košenilis
Lenkinis košenilis priklauso Coccoidea (skydamarinių) antšeimiui, Margarodidae šeimai.
Gyvenimo ciklas
Liepos vidury patelė į vaškinį kokoną dirvoje padeda 600-700 kiaušinių. Rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje lervos išsirita, bet lieka žiemoti kokone. Kovo gale – balandžio pradžioje lervos išlenda į dirvos paviršių ir kurį laiką minta jaunais mitybinio augalo lapais, vėliau įsirausia žemėn ir maitinasi augalo šaknimis. Neriasi suformuodamos cistą – panašią į raudonos ar violetinės spalvos pūslelę. Patelių cistos 3-4 mm skersmens, patinėlių dvigubai mažesnės. Patelės apie 500 kartų dažnesnės už patinėlius. Lervos cistos stadijoje ir toliau neriasi. Trečios stadijos patinėlio lerva suformuoja kokoną ir birželio pradžioje virsta lėliuke. Subrendusios patelės apie 3 mm ilgio, besparnės, panašios į lervas (neotenija), tamsiai vyšninės spalvos kaip ir lervos. Birželio pabaigoje – liepos pradžioje jos išlenda iš žemės, ropščiasi ant augalo ir laukia skraidančių patinėlių, kurie išlenda viena kita diena vėliau. Patinėlių priekinių sparnų išorinis kraštas (costa) sukietėjęs, purpurinis, užpakaliniai sparnai redukuoti, panašūs į dvisparnių dūzgius, pilvo gale ilgas baltų, vaškinių plaukelių kuokštas. Apvaisinta patelė lenda į dirvą, deda kiaušinius vaškiniame kokone. Suaugėlių burnos organai redukuoti, jie nesimaitina ir netrukus po susiporavimo žūva.
Paplitimas
Kažkada buvo randamas beveik visoje Palearktikoje. Skydamariniai (Coccoidea) Lietuvoje mažai tyrinėti. Apie dabartinį Porphyrophora polonica paplitimą Lietuvoje neradau informacijos. Pagal Fauna Europae, Lietuvoje dabar nerastas, nors Pradiniame Lietuvos skydamarių (Hemiptera, Coccoidea) kataloge nurodomas kaip vietinė rūšis. Šiuo metu visur Europoje retas, nė vieno stebėjimo inaturalist.org puslapyje. Ukrainos raudonojoje knygoje nuo 1994 m.; literatūroje rašoma, kad 1960 m. Lenkijoje dar buvo paplitęs. Greičiausiai nyksta dėl degraduojančių buveinių ir šiuolaikinio intensyvaus žemės ūkio poveikio. Liūdnai atrodo zoologinių kolekcijų konservuotų pavyzdžių nuotraukos, sukelia praradimo jausmą.
Mitybiniai augalai
Pagrindinis mitybinis augalas Scleranthus perennis (daugiametė klėstenė). Nurodomi ir kiti košenilio mitybiniai augalai iš beveik 20 skirtingų genčių:
- Herniaria glabra (plikasis skleistenis),
- Silene vulgaris (paprastoji naktižiedė),
- Agrostis canina (šuninė smilga),
- Hieracium pilosella (vienagraižė vanagė),
- Potentilla (sidabražolė),
- Fragaria vesca (paprastoji žemuogė)
Porphyrophora polonica sinonimai
- Coccus polonicus Linnaeus, 1758
- Coccus radicum Beckmann, 1790
- Coccionella polonica Hahnemann, 1793
- Porphyrophora frischii Brandt, 1835
- Porphyrophora fritchii Signoret, 1869
- Margarodes polonicus Cockerell, 1902
Ekonominė svarba praeityje
Teigiama, kad XV – XVI amžiais košenilis, grūdai, mediena ir druska buvo pagrindinės eksporto prekės iš Lenkijos ir Lietuvos. Karmino pigmentų versle lenkiniu košeniliu vadinamos džiovintos Porphyrophora polonica lervos ir patelės. Šiame kontekste naudojama košenilio vienaskaitos forma, kaip medus, geležis, karminas.
Lenkinį košenilį rinkdavo birželio mėnesį. Klėstenę raudavo, nuo vieno augalo šaknų nurinkdavo iki 40 lervų, (spėju, kad vidutiniškai mažiau kaip 10), augalą sodindavo atgal į žemę. Norint surinkti minimalų kiekį pardavimui, reikėdavo nurauti tūkstančius augalų. Sėdavo ištisas daugiametės klėstenės plantacijas, nes košenilio paklausa buvo didelė. Įgudęs rinkėjas per dieną surinkdavo 50–100 gramų košenilių. Viename grame galėtų būti apie 50–60 lervų, nors gali būti ir daugiau (įvairiuose šaltiniuose nurodoma 1g džiovinto meksikinio košenilio Dactylopius coccus yra 80–100 ar 155–250 lervų). Daugiausia košenilio buvo surenkama į pietus nuo dabartinės Lietuvos: Galicijoje-Volynėje, Mazovijoje, Didžiojoje Lenkijoje. Prekybos pikas buvo pasiektas apie 1530 metus. Minima, kad 1534 metais vien tik Poznanėje parduota 1963 “akmenų” (toks svorio matas, vokiškai: Stein, olandiškai: steen, lenkiškai: kamień, šiaurės europoje varijavo nuo 3 iki 10 kg). Džiovintas košenilis keliavo į Krokuvą, Vroclavą, Gdanską, iš ten pirkliai veždavo į didžiausius to meto tekstilės gamybos centrus Europoje: šiaurės Vokietiją, Prancūziją, Olandiją, Angliją, Italiją, Turkiją ir minima Armėnija, kas keista, nes tuo pačiu metu Armėnijoje ir gretimose teritorijose buvo gaminamas ir eksportuojamas nuosavas karminas iš vietinio Porphyrophora hamelii.
Prekiaudavo nesmulkintomis džiovintomis košenilio lervomis (ir patelėmis?), nes tai užtikrino prekės grynumą. Maltą košenilį ar karmino pigmentą kartais klastodavo.
Labai svarbus dokumentas apie košenilio prekybą viduramžiais yra XV amžiaus Venecijos pirklio Giacomo Badoer išlikusios buhalterinės knygos. Porphyrophora polonica ir Porphyrophora hamelii pirkdavo po toną ir daugiau per sezoną, dažnai barteriu už šilką, velvetą. Atskiri sandoriai būdavo matuojami kartais šimtais kilogramų. 100 kilogramų lenkinio košenilio buvo verti maždaug 1 kilogramo aukso. Armėninis košenilis kainavo trečdaliu pigiau, nes kilogramui šilko nudažyti reikėjo 6–9 kg Porphyrophora polonica arba 12–14 kg Porphyrophora hamelii.
Lenkinio košenilio verslas užsibaigė drastiškai. Ispanai pradėjo vežti iš Lotynų Amerikos meksikinį košenilį Dactylopius coccus. 1530 metais džiovinto lenkinio košenilio prekyba per metus spėjama, kad viršijo 10 tonų, o 1547 metais Poznanės muitinės knygose košenilis jau nebeminimas, 1566 metais Volynės klerkas rašo, kad Gdanske lenkinio košenilio niekas nebesuperka. Neliko daugiametės klėstenės plantacijų, valstiečiai pačių surinktu košeniliu dažė namudinius audinius, degtinę, naudojo liaudies medicinoje.
XVIII – XIX amžiuje plečiantis carinės Rusijos imperijai, vėl prasidėjo košenilio prekyba, nes atsirado rinka rytuose. Iš Rusijos valdomos Lenkijos, Ukrainos košenilį vežė į Bucharą, iš ten jis buvo parduodamas į Sindziangą, Kabulą, Heratą, kur juo dažė vilną rytietiškiems kilimams, šilką. Lenkinio košenilio istorija galutinai baigėsi, kai XIX amžiaus pabaigoje paplito nebrangūs sintetiniai dažai, tokie kaip raudonas alizarinas.
Kalbos
Lenkinis košenilis buvo toks svarbus, kad paliko gilų ženklą slavų kalbose. Birželio ir liepos mėnesių vardai (kai buvo renkamas košenilis), raudona spalva – kilo iš protoslaviško žodžio čьrvь (“kirminas”).
| lietuviškai | baltarusiškai | ukrainietiškai | lenkiškai | čekiškai | kroatiškai | bulgariškai |
|---|---|---|---|---|---|---|
| kirminas | чарвяк | черв’як | czerw | červ | crv | червей |
| raudona | чырвоны | червоний | czerwony | červený | crven | червен |
| birželis | чэрвень | червень | czerwiec | červen | червеник | |
| liepa | červenec | чръвенъ | ||||
| lenkinis košenilis | чэрвек | червець | czerwiec polski |
Lietuvių kalba gerokai protoindoeuropietiška, ir mums sunku abejoti žodžių karminas, kirminas panašumu. Kitoms kalboms Vikipedijoje tokia kilmės grandinė:
- angliškas žodis carmine kildinamas iš
- prancūziško carmin (nuo XII a.),
- tas iš viduramžių lotynų carminium
- toliau persų qirmiz (“tamsiai raudona”)
- ir vidurinės persų kalbos carmir (“raudona, tamsiai raudona”), kirm (“kirminas”),
- o jau anas iš sanskrito krimiga (“vabzdžio-pagamintas”), krmi (“kirminas, vabzdys”)
Lietuvių kalbos žodyne karmazinas – raudonos spalvos plonas gelumbinis audeklas. Turime Karmazinų gyvenvietę, Karmazinų piliakalnį. Pavardės Karmazinas, Karmaza, Karmazas galbūt nuo audinių dažytojo amato ar dėl šlėktiškos kilmės. Seniausių šeimų, kilmingiausius lenkų didikus, turinčius teisę nešioti karminu dažytus žiponus, vadindavo “karmazyn“.
Armėninis košenilis Porphyrophora hamelii
Artima lenkiniam košeniliui rūšis – armėninis košenilis Porphyrophora hamelii. Pietų Europoje, Artimuosiuose Rytuose armėninis košenilis konkuravo su lenkiniu košeniliu. Jo lervos stambesnės, bet lenkiniame košenilyje daugiau karmino. Šiuo metu armėninis košenilis retas ir sparčiai nyksta, panašiai kaip Porphyrophora polonica. Nėra patikimo būdo nustatyti, kuris iš jų buvo naudojamas archeologiniuose radiniuose.
Verta paskaityti, daug košenilio nuotraukų ir filmukas: https://vahemart.livejournal.com/299882.html
Porphyrophora hamelii košenilis šiame straipsnyje vadinamas azerbaidžanietišku, persišku.
Karminas
Iš lenkinio Porphyrophora polonica ir armėninio košenilio Porphyrophora hamelii lervų karminas buvo gaminamas matyt jau nuo antikos, nes ilgus amžius tai buvo vienas ryškiausių raudonų pigmentų, gerai dažančių vilną, šilką, naudotų rankraštinėse knygose, tapyboje, diduomenės ir bažnytiniams rūbams, rečiau freskoms. Vienam gramui karmino pagaminti reikdavo apie 10000 košenilio lervų.
Ankstyvaisiais Viduramžiais jis išstūmė kitą raudoną pigmentą, nuo antikos laikų naudotą Pietų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose – kermesą, gamintą iš Kermes genties skydamarių. Gal todėl, kad tam pačiam kiekiui tekstilės nudažyti, Kermes skydamarių reikėdavo apie 10 kartų daugiau.
Nuo XVI amžiaus Porphyrophora polonica ir Porphyrophora hamelii išstūmė meksikinis košenilis Dactylopius coccus, kurį paprasčiau auginti, derlius didesnis. Džiovintame Dactylopius coccus yra 16-22% karmino rūgšties (lenkiniame košenilyje tik 0,6%). Iš Dactylopius coccus iki šiol gaminamas karmino rūgšties dažiklis E120 kosmetikos ir maisto pramonei, nes dauguma raudonų sintetinių dažiklių kenksmingi žmogaus sveikatai. 2005 metais vien Peru užaugino 200 tonų košenilio.
Karmino gamyba
- košenilis džiovinamas,
- malamas,
- verdamas amoniako ar sodos tirpale,
- filtruojamas – atskiriami riebalai, kurie sudaro iki 30% džiovinto košenilio masės ir chitinas bei kitos netirpios medžiagos,
- pridedama kandikų, dažniausiai alūno, ir vandenyje tirpi karmino rūgštis virsta netirpia karmino aliuminio druska, su kermeso ir kitų organinių dažiklių priemaišomis,
- dažoma vilna ar siūlai arba išfiltruotas ir išdžiovintas karmino pigmentas kartais parduodamas miltelių pavidalu.
Karmino spalva priklauso nuo naudotų kandikų ir geležies junginių priemaišų. Spalva kinta nuo raudonos iki purpurinės. Geležis suteikia tamsumo, dažniausiai nelabai pageidaujamo.
Kilogramui šilko nudažyti reikia 180–250 g karmino, o kilogramui vilnos užtenka 50 g.
Archeologija
Norvegijoje, Veien vietovėje, rastas romėnišku periodu datuojamas audinys, manoma, austas vietoje ir dažytas lenkiniu košeniliu, kuris į Norvegiją pateko prekybos per Baltijos jūrą keliu (Walton, 1993, p. 68). Vokietijoje, Pfakofen vietovėje, netoli Regensburgo, moters kape, datuojamame VI a. antrąja puse, buvo rastas molinis indas, kuriame nustatyti Porphyrophora polonica (lenkinio košenilio) pėdsakai (Bartel, 1998, p.147). Ankstyvaisiais viduramžiais pirmą kartą apie lenkinį košenilį užsimenama 812 m. išleistame Karolio Didžiojo edikte (Bagdzevičienė, Kruopaitė, 2005, p. 228).