- sort orderDefault
Photo title, A → Z
Photo title, Z → A
✔ Date created, new → old
Date created, old → new
Date posted, new → old
Date posted, old → new
Visits, high → low
Random - Google Map
- map
home / Plantae · augalai / Polypodiopsida · šertvainiai / Pteridium aquilinum · didžialapis šakys
-
Pteridium aquilinum · didžialapis šakys
-
Pteridium aquilinum · didžialapis šakys
-
Pteridium aquilinum · didžialapis šakys
Pteridium aquilinum · didžialapis šakys
- bracken, brake, pasture brake, common bracken, eagle fern
- Adlerfarn
- didžialapis šakys
- parastā ērgļpaparde
- orlica pospolita, paporocień, paparatnik
https://en.wikipedia.org/wiki/Pteridium_aquilinum It is a species of fern occurring in temperate and subtropical regions in both hemispheres. Originally native to Eurasia and North America, the extreme lightness of its spores has led to it achieving a cosmopolitan distribution. Bracken grows in pastures, deciduous and coniferous woodlands, and hillsides. It prefers acidic soils. An adaptable plant, bracken readily colonises disturbed areas.
Common bracken is a herbaceous perennial plant, deciduous in winter. The large, roughly triangular fronds are produced singly, arising upwards from an underground rhizome, and grow to 0.3–1 m tall; the main stem, or stipe, is up to 1 cm in diameter at the base. It dies back to ground level in autumn. The rhizome grows up to 3.5 m deep, about 5 cm in diameter, and up to 15 m long. Because it regrows in the spring from an underground rhizome, P. aquilinum tends to be found in dense colonies of genetically identical fronds. In the spring as the plant enters its growing cycle, fiddleheads are first sent up from the rhizome. The density and area covered by a single rhizome maximizes that rhizome's chance of biological success when sending up new growth. The new growth presents as vertical stalks, coiled and covered in silver-gray hairs, that can be several feet in height before unfurling into fronds.
The plant contains the carcinogenic compound ptaquiloside. Family: Dennstaedtiaceae · denstetijiniai
Tai stambiausias papartis, augantis Lietuvoje. Daugiametis žolinis augalas. Sporifikuoja liepos–rugsėjo mėnesiais. Auga šlaituose, miško aikštelėse, kirtimuose, pamiškių dirvonuose. Lietuvoje gana dažna rūšis, sudaro sąžalynus.
Šakniastiebis šakotas ir ilgas, jis apaugęs nariuotais plaukeliais, jame yra net 45 proc. krakmolo. Kasmet išaugina po vieną didelį lapą (iki 125 cm). Lapkotis būna ilgesnis, tokio pat ilgio arba trumpesnis už lakštą, iki 1 cm storio. Lapalakštis ovališkai trikampiškas, nuožulniai, kartais beveik horizontaliai pakrypęs, stangrus ir kietas, pakartotinai plunksniškas; žemutiniai segmentai kotuoti, trikampiški arba trikampiškai ovališki, viduriniai – pailgai lancetiški. Segmentų kraštai užsiraitę žemyn. Neturi specializuotų sporifikuojančių ūglių – strobilių. Sporangės telkiasi į sorus lapalakščio kraštuose, jie susidaro apatinėje pusėje. Sorus dengia du dangalai: pirmas – išorinis, sudaro lyg ir viršutinės lapo pusės tęsinį ir užsirietęs į apačią dengia sorus; antras – vidinis, žymiai siauresnis, beveik dengia sorą iš vidinės skiautelės pusės.
Kai kuriose šalyse ūgliai ir šakniastiebiai vartojami maistui, bet dabar nerekomenduojama, turi kancerogenų.